Pesimistų manymu, žmonių gyvenimas labai panašus į vabzdžių gyvenimą: vienas skaudžiai gelia savo artimą, kitas skrenda į lemputės šviesą ir sudega joje, trečias romiai sau ridena nedidelį mėšlo gurvuolį.
Tokios paralelės akivaizdžios ankstyvajame Viktoro Pelevino romane „Vabzdžių gyvenimas“ (1993). Įvairiais vabzdžių pavidalais čia veikia būdingiausi posovietinės epochos tipažai, kuriuos blaško tuometės socialinės audros ir kataklizmai.

„Vabzdžių gyvenimas“, dažnai vadinamas postsocialistinio siurrealizmo etalonu, kartu yra ir vienas konceptualiausių V. Pelevino kūrinių, iš kurio vėliau išaugo tokie literatūros meistro šedevrai kaip „Čiapajevas ir Pustota“ bei „Generation P“.
Nors pasaulis čia iškreiptas lyg nuo žolės apdujusio filosofo sapne, tačiau gilios egzistencinės metaforos ir intelektualus žaismas masinės kultūros fetišais universalizuoja kūrinį – jis aktualus ir šiandien.

Поместить похожее объявление

Комментарии

Читать коммент. (0)